Elnio trofėjus

Pirmieji elnio ragai yra ypatingi. Net jei ant jų tik dešimt šakų, kurių viena nulūžusi pernykštės rujos kautynėse. Sumedžiotas elnias buvo maždaug aštuonerių metų. Vienas rago smaigalys pasisukęs į išorę, ir tai tik patvirtina teoriją, kad sužeidimai ir ligos turi įtakos ragų kokybei. Toje pusėje elnias turėjo pūlingą infekciją, kurią, matyt, sukėlė senas sužeidimas. Visą dešiniąją krūtinės ląstos pusę reikėjo išmesti. Namuose apžiūrėjau subproduktus. Plaučiuose buvo abscesų ir apvaliųjų kirmėlių. Inkstų limfmazgis buvo moteriško kumščio dydžio.

 

Pagal struktūrą ir spalvą normalus, tik labai didelis. Pažįstamas veterinaras patvirtino, kad limfmazgis padidėjęs, nes organizmas kovojo su infekcija. Taip pat pastebėjau, kad zuikio struktūra buvo nebūdingai minkšta ir trapi. Apskritai elnias buvo gana tvirtas, raumenų masės pakankamai, šen bei ten riebaliuko, bet manau, kad sumedžiojau laiku, jeigu ne per vėlai. Per vėlai ta prasme, kad jis per savo rujos karjerą jau spėjo žnyplinių ragų genus perduoti tolesnėms kartoms. Vis dėlto jo ragai buvo ilgi ir stori, gražūs ir, kaip sakė patyrę kolegos, per geri pirmajam ragų trofėjui!

Galėjau duoti meistrui, bet kada gi jis viską paruoš? Tokiems dalykams kantrybės neturiu!

Anksčiau teko virti tik bebro, lapės ir stirnos kaukoles. Žinoma, tai nėra tas pats, bet jeigu žmogaus rankos tinkamoje vietoje, tai su elnio galva galima susitvarkyti savo jėgomis. Be to, itin malonu pačiam paruošti savo trofėjų.

 

1. Iš užsispyrimo ir principo negūglinau. Garaže susiradau didelį skalbinių katilą – emaliuotą, apie 40 litrų talpos. Emalis viduje kiek atmuštas, bet kiaurai nešviečia, vadinasi, tiks. Pastačiau ant orkaitės, padėjau galvą taip, kad ragai būtų abipus gartraukio, ir drebančia širdimi pyliau vandenį. Laimė, orkaitė atlaikė. Elnio galvą viriau per ilgai, kaip paskui man paaiškino patyręs meistras. Būtų pakakę poros valandų, bet aš palikau nuo vidurnakčio iki apytikriai 7 ryto. Vis dėlto nėra to blogo, kas neišeitų į gera, – riebalai išvirė ir kaulas buvo gana sausas. Kas būdinga pervirtai kaukolei? Barška dantys. Jeigu taip nutinka, nieko tokio, nes vėliau prireikus juos galima priklijuoti. Gerai išvirtą galvą lengviau nuvalyti rankomis. Ne visi namuose turi aukšto slėgio plautuvą. Vis dėlto taip ilgai virti nereikia – septynios valandos buvo tikrai per daug.

2. Suprantama, prieš virdama elnio kaukolę išpjoviau visas gėrybes ir pagaminau šaltienos. Su liežuvėliu! Išėmusi ragų puošmeną, mėsos liekanas sumečiau šunims į dubenis. Išėjo trys kilogramai ėdalo. Štai kaukolė ir išvirta. Nupyliau vandenį, išėmiau kaukolę, nukėliau nuo orkaitės katilą ir padėjau viską vonioje, kad truputėlį pamirktų, kol ieškojau peroksido.

3. Kadangi radau ne itin daug 30 procentų vandenilio peroksido koncentrato, nusprendžiau pasinaudoti viename forume perskaitytu patarimu. Iš pradžių kaukolė vienu sluoksniu aprišama marlės raiščiu. Elnias yra didelis žvėris, todėl paėmiau 15 cm pločio raištį.

4. Tada sudedama vata. Kad sutaupytumėte skysčio, vatą viršuje dėkite kuo ploniau, bet taip, kad per ją nepersišviestų. Aš kiek nukreivojau ir padariau per storą sluoksnį, dėl to liko tokių vietų, kur vata pakankamai gerai neprigludo, ir todėl teko kitą dieną dar kiek padrėkinti. Bet tai reikalo esmės nekeičia. Akiduobėse ir kitose matomose vietose taip pat įkimškite vatos, kurią paskui sudrėkinsite balikliu.

5. Kaip vaikystėje, vinimi išdeginkite skylę butelio kamštyje. Skylės nedarykite per didelės, kad skystis nesilietų per greitai. Bus lėčiau, bet geriau. Įpilkite 100 gramų peroksido koncentrato ir 200 gramų vandens. Skysčio gali būti daugiau, bet jeigu laikysitės santykio 1 su 2, išeis 10 procentų peroksidas, kurio visiškai pakanka dailiai išbalinti kaulą.

 

6. Atverskite trofėjų į natūralią padėtį, įdėkite į pakankamai didelį maišą ir pradėkite drėkinti kamšalą. Būtinai naudokite gumines pirštines. Žinoma, yra galiūnų, kuriems ir 30 procentų peroksidas nepakenkia, bet paprastiems mirtingiesiems jis išėda odą. Jeigu dar kur nors ant rankos žaizda, pojūčiai nebus patys maloniausi. Nuo vieno lašo atskiesto peroksido iš pradžių peršti, paskui kandžiai skauda. Oda pasidarys balta kaip sniegas, bet ilgainiui atsinaujins. Kaukolę būtinai laikykite vertikaliai, kad chemija nesugadintų ragų spalvos. Žandikauliai lieka maiše.

7. Polietileninį maišą suriškite kuo tvirčiau, kad naktį išgaruotų mažiau skysčio. Kaulą palikite 8–10 valandų, kad visas skystis įsigertų, o vatoje liktų tik truputėlis drėgmės (iš tiesų net nėra ko išspausti). Ragus sutvirtinkite, kad nevirstų (aš su tuo pačiu marlės raiščiu pririšau prie rankšluosčių kabyklės).

8. Kaukolė pritvirtinama prie 3 cm storio ąžuolinės lentos dviem medvaržčiais, kurie įsukami į kaukolės pagrindą vertikaliai vienas po kitu.

Tekstas: Kataryna Šterna
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Komentarai