Apie medžioklės objektų – laukinių žvėrių – daromą žalą žemės ūkiui pastaraisiais metais daug kalbama ir rašoma. Problema, be abejo, yra ir ją reikia tinkamu būdu spręsti. Tačiau kažkodėl nutylima kita, atvirkštinė, problema – žala, kurią dėl žemės ūkio veiklos patiria augalų ir gyvūnų pasaulis. Šiuolaikinis žemės ūkio sektorius kelia didžiulę grėsmę gyvūnų sveikatai, o jo veiklos padariniai tampa tiesiog pragaištingi, – apie tai rašoma Lenkijos žurnale „Łowiec Polski“ („Lenkijos medžiotojas“).

Straipsnio autoriaus, Opolės universiteto profesoriaus Kazimierzo Sporeko, nuomone, ypatingą žalą daro svetimų rūšių diegimas augalininkystėje, taip pat genetiškai modifikuotų augalų auginimas, tai lemia ir vietinių laukinių žvėrių elgesio pokyčius. Augalų, dažniausiai – vienos rūšies, ir dar genetiškai modifikuotų, auginimas didelėse teritorijose sukuria didžiulę biologinę problemą. Dėl gamtinės pusiausvyros sutrikdymo kyla daugiau konfliktų tarp ūkininkų ir socialinių grupių, kurioms rūpi gamtinės aplinkos apsauga. Tokiomis sąlygomis viršijamos rūšių, gyvenančių laukinėje gamtoje (ir ne tik medžiojamų), biologinės adaptacinės galimybės. Todėl būtina užtikrinti tinkamą gamtinių išteklių naudojimą, nes dėl vis sparčiau vykstančio negrįžtamo biotopų naikinimo nuolatos mažėja natūraliomis sąlygomis gyvenančios populiacijos ir net kyla grėsmė daugelio rūšių egzistavimui. Straipsnyje rašoma, kad Lenkijoje ryškiausias šio reiškinio pavyzdys buvo smarkus kurapkų ir kiškių populiacijos sumažėjimas – bemaž per 40 metų Lenkijos medžioklės plotai prarado atitinkamai 96 ir 89 proc. šių anksčiau plačiai paplitusių rūšių gyvūnų!

Dėl neapgalvotų žmogaus veiksmų pakinta gyvūnų mitybos polinkiai, sutrikdomi generaciniai šernų, kuriems tenka didžiausia kaltė dėl žemdirbystei daromos žalos, procesai. Neturint reikiamų biologinių žinių apie populiacijos elgesį arba neatsižvelgiant į jas, didžiulė žala padaroma miškų ekosistemoms.

GAMTINIŲ BUVEINIŲ NAIKINIMAS

Viena iš rūšies stabilumo užtikrinimo sąlygų yra natūrali gyvybinė erdvė, kurioje rūšis tenkina pagrindinius savo poreikius. Tačiau gyvenimo sąlygos biotopuose kinta vis sparčiau. Tai lemia urbanizuotų teritorijų didėjimas, plėtojama transporto infrastruktūra ir pan. Laukuose mažėja medžiais ir krūmais apaugusių plotų, išnyksta ežios, nelieka mažų vandens telkinių. Žvėris, keliaujantis tarp ekosistemų, yra nuolatinis kanalas, kuriuo perduodama organinė materija ir energija. Kartu su materija žvėrys perneša ir chemines medžiagas, patenkančias į aplinką dėl žemdirbystės veiklos. Natūraliomis sąlygomis žvėrys yra ekologinio paveldimumo grandis, kuria iš vienos ekosistemos į kitą perduodamos sėklos ir užuomazgos – šitaip ekosistemos integruojamos, o žvėrių vaidmuo šiame procese yra labai reikšmingas.

Žinant, koks svarbus žvėrių dalyvavimas biocenozės procesuose, galima racionaliai pasinaudoti biotopo funkcionavimu. Žvėrių populiacijos vystymasis, taigi jų vislumo didėjimas ir individų gyvenimo trukmės ilgėjimas, tankumo augimas, taip pat biologinė populiacijos reprodukcija, kuria gali pasinaudoti medžioklės plotų šeimininkas, labai priklauso nuo kraštovaizdžio struktūros ir tenai vykstančių procesų. Vienos rūšies augalų (monokultūrų) turi būti palyginti mažai, jeigu žvėrys keliauja tarp jų kasdien ar net kelis kartus per dieną. Automobilių keliai, aptverti laukai („elektriniai piemenys“) atkerta migracijos kelius ir žvėrys priversti įveikti kliūtis, kurios jiems dažnai būna labai pavojingos (pavyzdžiui, autostrados).

Kraštovaizdžio pokyčiai, apribojantys nuolatinius žvėrių migracijos kelius, lemia kiekybinių ir erdvinių santykių pokyčius žemdirbystės struktūroje, pakinta senųjų miškų sudėtis, atsiranda reikšmingų veiksnių, mažinančių medžioklės, žemės ir miškų ūkio efektyvumą. Laukiniams gyvūnams lieka vis mažiau erdvės. Šis reiškinys visuotinai paplitęs, jis gerai matomas visame pasaulyje. O medžiotojai dažniausiai visai nedalyvauja konsultacijose su visuomene vietos lygmeniu svarstant investicijas, neatsižvelgiama ir į biologų, informuojančių apie žvėrių migracijos kelius, nuomonę.

ŽUDANTI CHEMIJA

Šiuo metu naudojama daugybė cheminių priemonių, skirtų kovai su kenksmingais veiksniais, trukdančiais pasiekti reikiamą ekonominį efektyvumą žemės ir miškų ūkio srityse. Su grybeliais kovojama naudojant fungicidus, vabzdžiai naikinami insekticidais, graužikai – rodenticidais, piktžolės – herbicidais, o su augalų ligas sukeliančiomis bakterijomis kovojama bakteriocidais. Trumpai tariant, visus šiuos preparatus galima priskirti pesticidams ir biocidams. Pirmieji laimėjimai, pasiekti naudojant biocidus kovai su kenkėjais ir piktžolėmis, buvo efektyvus derliaus padidėjimas, ir ilgą laiką tai užgožė neigiamas šio kovos būdo puses. Tačiau laikui bėgant pasirodė, kad šis ginklas yra ne tik netobulas, bet ir smogia kitu galu. Jau žinoma apie 13 mln. cheminių junginių, iš jų apie 100 tūkst. gaminama pramoniniu būdu. Kasmet identifikuojama apie 100–200 tūkst. naujų junginių, iš jų apie 2000 pateikiama į rinką.

Viena iš rūšies stabilumo užtikrinimo sąlygų yra natūrali gyvybinė erdvė, kurioje rūšis tenkina pagrindinius savo poreikius. Tačiau gyvenimo sąlygos biotopuose kinta vis sparčiau.

Medžiojamieji žvėrys, laisvai gyvenantys aplinkoje, kuri apdorojama augalų apsaugos priemonėmis, patiria didžiausią toksiškų medžiagų poveikį, nes jie yra vadinamojo trofinio tinklo grandis, esanti pačioje piramidės viršūnėje. Neigiami šiuolaikinės žemdirbystės padariniai paliečia ne tik žvėris, jie kelia grėsmę ir žmonių sveikatai. Reikia suvokti, kad biologinė sistema, į kurią žemdirbiai kišasi įterpdami biocidus ir ksenobiotikus, yra nepaprastai sudėtinga.

Štai pavyzdys. Genetiškai modifikuotiems augalams sukuriamas imunitetas tam tikriems herbicidams, pavyzdžiui, rapsai įgyja imunitetą glifosatui; tai plačiai taikoma šiuolaikinės augalininkystės strategija. Vadinasi, auginamų kultūrų lauką galima purkšti herbicidais, žus visi kiti augalai, o pačios kultūros liks sveikos. Tačiau tokia strategija lemia sudėtingus padarinius gamtinei aplinkai. Vienas iš jų yra tai, kad visiškai sunaikinama mitybos bazė, teikianti galimybių nenutrūkstamam kurios nors rūšies gyvūnų, pavyzdžiui, kiškių, egzistavimui. Kad ši rūšis normaliai vystytųsi ir išlaikytų savo fiziologines funkcijas, tarp jų ir dauginimosi, reikia, kad būtų daugiau kaip šimto rūšių augalai. Naudojami herbicidai veiksmingai naikina augalus, dėl to laukuose išnyksta kiškių populiacija, nes nelieka jų egzistavimui būtinos mitybos bazės.

PAVOJINGIAUSIOS MEDŽIAGOS

Karbendazimas – junginys, priskiriamas benzimidazolui, jis plačiai naudojamas auginant javus, rapsus, cukrinius runkelius; sutrikdo žiurkių spermatogenezės procesą ir sukelia putpelių patinėlių nevaisingumą. Fungicidinių preparatų benzimidazolo pagrindu Lenkijoje daugiausiai buvo parduota 2005 m.; Opolės vaivadijoje jie užima antrą vietą tarp visų naudojamų fungicidų. Augalų apsaugai visur naudojamas ir kitas junginys – trifluralinas (dinitroanilino vedinys). Triušingoms patelėms jis sukelia pasišlykštėjimą ėdesiu, bendrąjį organizmo išsekimą ir kūno masės mažėjimą. Kartais net įvyksta persileidimai; išgyventi sugeba tik dalis atsivestų triušiukų.

Ypatingas pavojus kyla smulkių žvėrių ir paukščių populiacijoms – kiškių, kurapkų. Bulgarijos tyrimai parodė, kad paukščių, gyvenančių kontroliniuose ir chemiškai apdorotuose plotuose, skaičiaus santykis yra 30:1.

Atskiri histologiniai-toksikologiniai medžiojamų žvėrių tyrimai parodė, kad chemiškai užterštoje aplinkoje gyvenantys žvėrys būna mažesnio svorio, ne tokie atsparūs ligas sukeliantiems veiksniams ir organinėms ligoms, menkesnis būna jų lytinis aktyvumas ir vislumas. Šis veiksnys kelia dar didesnį nerimą, nes kitaip negu ūmūs mirtini apsinuodijimai, kurie ištinka tiktai tam tikrą žvėrių skaičių, jie sukelia lėtinius apsinuodijimus, pasireiškiančius, be kita ko, vidaus organų degeneracija, organizmo išsekimu bei nevaisingumu, ir patiriamus kur kas didesnio skaičiaus individų, sudarančių tą populiaciją. Labai dažnai neigiami apsinuodijimo padariniai išryškėja tiktai kitoje kartoje. Ypatingas pavojus kyla smulkių žvėrių ir paukščių populiacijoms – kiškių, kurapkų. Bulgarijos tyrimai parodė, kad paukščių, gyvenančių kontroliniuose ir chemiškai apdorotuose plotuose, skaičiaus santykis yra 30:1. Paukščių skaičius padidėja tik kitą sezoną, tačiau vis tiek jų būna 4 kartus mažiau negu neužkrėstuose kontroliniuose plotuose. Taigi nustatyta, kad pesticidų sukelti neigiami genetiniai pokyčiai ir šiltakraujų gyvūnų, įskaitant žmogų, organizmo vystymosi sutrikimai yra nenuspėjami masto ir padarinių atžvilgiu, jie kelia kur kas didesnę grėsmę negu tiesioginis ūmus toksiškumas.

BIOINDIKACIJA

Straipsnio pabaigoje profesorius K. Sporekas rašo apie būtinybę nuolatos taikyti bioindikaciją. Tai metodas, kuriuo įvertinama aplinkos būklė, daugiausia – jos užterštumo lygis, remiantis gyvų organizmų reakcijų į tą aplinką tyrimais pagal atitinkamus rodiklius. Taikant šį metodą galima nustatyti, kad gyvūnas yra biotopų deintegracijos rodiklis. Šis metodas leidžia tiksliai išmatuoti aplinkai tenkančią toksiškų medžiagų apkrovą ir identifikuoti jų šaltinį. Aplinkos apsaugos srityje šis metodas, be kita ko, naudojamas vertinant staigų vandenų ir dirvos užteršimą. Bioindikacijos metodas yra nebrangus, nes bioindikaciniai organizmai ar jų organai patys yra natūralūs „matavimo prietaisai“ arba jie sukaupia teršalus. Bioindikaciniai matavimai atliekami greitai, pirmiausia dėl to, kad paprastai analizuojami arba matuojami sukaupti mėginiai – per metus arba per sezoną. Beje, nuolatinė bioindikacija, kurią atliekant registruojami aplinkos pokyčiai, jau taikoma Anglijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Skandinavijos šalyse. Taigi bioindikacija yra ir iššūkis, kurį reikia priimti, ir šansas medžioklės ūkiui išlikti.

Perengė Michail Botian
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje”

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!