Labai tikėtina, kad pavojingas afrikinio kiaulių maro užkratas, užfiksuotas Ignalinos kiaulių fermoje, nesustos ir plis toliau, sako imunologas Arūnas Stankevičius. Jo teigimu, buvo padaryta labai daug klaidų, dėl kurių užkratas pasiekė kiaulių kompleksus. Savo ruožtu medžioklėtyros docentas Kęstutis Pėtelis pabrėžia, kad šernai čia tikrai ne prie ko, o gamtininkas Andrejus Gaidamavičius pateikia dar griežtesnę nuomonę – ligą paplatino pats kiaulių kompleksas.
Buvo padarytos kelios esminės klaidos
Tai, kad ketvirtadienį oficialiai „Idavang“ kiaulių komplekse patvirtintas afrikinio kiaulių maro užkratas, mokslininko, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos doc. dr. A. Stankevičiaus nė kiek nenustebino. Jis teigė, kad tai buvo tik laiko klausimas, kadangi buvo padaryta klaidų, kurių pasekmės dabar bus labai skaudžios.
„Čia nieko naujo nėra. Kai su jumis kalbėjome žiemą, jau tada sakiau, kad to viruso neapgausi. Jei būna strateginių klaidų, pasireiškia nuostoliai. To ir buvo galima tikėtis. Tik buvau labai nustebęs, kad taip ilgai virusas nepasireiškė kiaulių populiacijoje“, – aiškino GRYNAS.lt pašnekovas.
Pasidomėjus, kokios klaidos buvo padarytos, A. Stankevičius pirmiausia paminėjo, kad buvo sunaikinta per mažai šernų. Taip pat jis negali paaiškinti, kokiu tikslu Lietuvos teritorijoje specialia tvora buvo aptverti keli miškai. Anot mokslininko, rezultato būtų galima tikėtis tik tada, jei tvora būtų įrengta Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje. Tai neleistų šernams iš Baltarusijos pasiekti Lietuvos.
Virusas atsparus dezinfekcijai
Be to, imunologas įvardijo dar vieną didelę klaidą – neatlikta jokių tyrimų, kurie leistų gauti daugiau žinių apie jau kurį laiką Lietuvą kamuojantį virusą. „Kaip anksčiau, taip ir dabar, apie šito viruso biologines savybes beveik nieko nežinome. Žinome tik tiek, kad jis yra, bet nežinome, kokios jo savybės, kokio lygio patogeniškumas, kokios antigeninės savybės. Žemės ūkio ministerija, nors iš kiaulienos yra didžiulės pajamos, neinicijavo jokių tyrimų“, – aiškino A. Stankevičius.
Paprašytas pakomentuoti suintensyvintą šernų medžioklę, jis tikino, kad buvo padaryta klaida iš karto medžiotojams nesumokant pinigų už nušautus žvėris. Tai lėtino jų medžioklės tempus: „Jei pažadama sumokėti už šerną, bet pinigai būna tik po pusmečio, apie ką mes galime kalbėti? Taikant priemones yra nuostoliai, bet kai jos netaikomos, nuostoliai būna dar didesni. Manau, kad populiacija turėjo būti labiau sumažinta. Ir ne tik užkrėstose teritorijose turėjo būti intensyviai šaudomi šernai. To reikėjo visoje Lietuvoje. Taip pat nesuprantu ir kitos priemonės: kam mišką aptverti tvora? Vidury Lietuvos pastatyta tvora – nelogiška. Tam tikrą logiką matau aptveriant nebent pasienį.“
Pasidomėjus, kokių veiksmų turėtų imtis kiaulių kompleksas, kuriame užfiksuotas kiaulių maro atvejis, mokslininkas sakė, kad pirmiausia reikia sunaikinti visas fermos kiaules. Jei židinys bus greitai likviduotas, yra tikimybė, kad virusas toliau neplis. O kada fermoje kiaulės galės vėl gyventi, jis nesiėmė prognozuoti. Tačiau pridėjo, kad iki to turi praeiti nemažai laiko, kadangi virusas dezinfekcijai yra itin atsparus.
Tikėtina, kad plis toliau
Kaip kiaulės užsikrėtė pavojingu virusu? A. Stankevičius spėjo, kad didžiausia tikimybė – užkrėstas pašaras. „Toje fermoje yra labai aukšti biosaugos reikalavimai. Visai realu, kad virusas bus atsivežtas kartu su pašaru. Pavyzdžiui, kažkokiame kviečių lauke maitinosi šernai, viruso nešiotojai, o vėliau tie patys grūdai buvo panaudoti pašaro ruošimui. Aišku, gali būti ir kitų kelių, bet man atrodo, kad realiausia, kad užkratas fermą pasiekė su pašaru“, – svarstė docentas.
Kai kas svarsto, kad kiaulės galėjo būti užkrėstos ir tyčia. Tačiau tuo mokslininkas linkęs abejoti. Anot jo, tai padaryti būtų sunku, kadangi šioje įmonėje keliami labai aukšti biosaugos reikalavimai.
„Kad virusas išplis į kitas fermas, tikimybė nemaža. Kai kalbėjom prieš pusmetį, diskutavome apie tai, kad užkrėsti šernai virusą gali perduoti kiaulei. Dabar kiaulė kiaulę gali užkrėsti. Todėl virusas gali plisti sparčiau. Teoriškai labai didelė tikimybė, kad plis toliau. Šernų šaudymas dabar jau nebūtų efektyvu. Aišku, populiaciją reikia mažinti. Dabar kalba eina apie kitas priemones: užkrėsto komplekso izoliavimas, griežtesnės fermų biosaugos priemonės, situacijos stebėsena. Situacija ganėtinai sudėtinga. Ir viskas kainuos brangiau nei būtų kainavę anksčiau“, – aiškino A. Stankevičius.
Mano, kad gali darbuotis konkurentai
Savo ruožtu Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Medžioklėtyros laboratorijos vedėjas doc. Kęstutis Pėtelis GRYNAS.lt teigė manantis, kad nors afrikinio kiaulių maro Lietuvoje išplitimo priežastys dar nežinomos, šernai prie to tikrai neprisidėjo.
„Baisu, jeigu atsirado tokioje didelėje fermoje! Jie turės apsaugoti, kad neišeitų iš tos fermos…Įmanoma tai padaryti. Kiaulės turi būti utilizuojamos – deginamos ir gal užkasamos… Šernų skaičių gi sumažinome, šiemet sumedžiojome Lietuvoje apie keliasdešimt tūkstančių daugiau nei pernai. Į tą fermą per šernus (kiaulių maras – red. past.) ateiti negalėjo. Aplink nėra šernų. Netoli yra Latvijoje židinys, yra židinys Baltarusijoje, bet galiu garantuoti, kad užkratas neatėjo per šernus“, – teigė K. Pėtelis.
Jis sako, kad virusą gali pernešti bet kas – ant kojų, ant rankų, ant drabužių, transporto, bet juk visos transporto priemonės, kurios važiuoja iš Baltarusijos per Medininkų postą buvo dezinfekuojamos. Taigi kyla daug klausimų, kaip tas užkratas galėjo ateiti į kiaulių fermą.
„Medžiotojai miškuose būna dažnai – jie pagal įstatymą visus sumedžiotų šernų organus turi pristatyti tyrimams, kiek žinau – Lietuvoje nieko nerasta. O gal diversija… Kam gali būti naudinga? Konkurentams. Kas augina kiaules arba kas nori uždaryti Lietuvai rinką į Rusiją, nes eksportas bus uždarytas į Rusiją. Lietuva ten kiaulienos eksportuoja labai daug“, – prisiminė K. Pėtelis.
Jei išplis, teks išmedžioti viską
Paklaustas, ar medžiotojai nebijo, kad tam tikras priekaištas kris ir ant jų pečių, kad jie nepakankamai sumedžiojo šernų ir nepadėjo užkirsti kelio maro plitimui, mokslininkas teigė, kad medžiotojai padarė tiek, kiek galėjo.
„Mano nuomonė griežta – medžiotojai čia niekuo kalti. Gali būti tik tiek, kad jeigu užkratas išeis už fermos į laisvę, tada viskas – vienintelis kontrolės būdas bus išmedžioti visus šernus. Tai praktiškai sunkiai įmanoma“, – teigė ASU mokslininkas.
„Praeitą sezoną – nuo balandžio pirmos iki balandžio pirmos sumedžiota 51,2 tūkst. Išnaikinti visus šernus praktiškai neįmanoma. Šerno nišos nieks neužims (išmedžiojus – red. past.), kadangi Lietuvoje neturime panašių rūšių. Bet reikia turėti mintyje tai, kad šernai yra labai vislūs, vidutiniškai patelė veda šešis jauniklius. Jeigu tik koks populiacijos sukrėtimas, naikinimas – iš karto patelės pradeda vesti daugiau – tai rūšies išsaugojimo instinktas“, – pasakojo K. Pėtelis.
Vis dėlto pašnekovas priduria, kad didžiausia bėda Lietuvoje su šernų medžiojimų ta – kad niekas tiksliai nežino, kiek tų šernų mes turime. Yra vedamos medžiotojų apskaitos, bet jos netikslios.
„Mes nežinome tikslaus šernų skaičiaus – valstybinę apskaitą vykdo patys medžiotojai. Vienas užrašė 20, kitas – 80. Yra buvę tokių paradoksų, kad išleidus įsakymą, kad liktų tik 10 proc. šernų (V. Mazuronio įsakymas medžioti šernus aktyviau – red. past.) – buvo medžiotojų klubų, kurie išmedžiojo 200 proc., o buvo tokių – kurie tik gal 10”, – teigė ASU dėstytojas.
Patys kiaulių kompleksai yra ligų židiniai, o ne gamta
Gamtininkas Andrejus Gaidamavičius žinią, kad viename didžiausių Lietuvos kiaulių kompleksų atsirado afrikinio kiaulių maro židinys vertino kritiškai. Jis sako, kad dėl to kalti ne šernai, o pats kompeksas savo prigimtimi.
„Žmonės skundžiasi, kad pavojų kelia šernai ar dar kažkas, tačiau nuo seno yra žinoma, kad ten kur yra didesnė gyvūnų koncentracija, ten ir atsiranda židiniai visokių užkrečiamų ligų. Patys kompleksai yra ligų židiniai, o ne gamta. Ypatingai patys stambiausi kelia didžiausią pavojų ne tik gamtai, bet ir šiuo atveju visam kiaulininkystės ūkiui Lietuvoje. Ten praktiškai kad ir kokias saugos priemones benaudotum, yra labai didelė gyvūnų koncentracija – šimtaprocentinės apsaugos net teoriškai negali būti – nebūna tokios dizenfekcijos, kad galima būtų iki vieno išvengti visų virusų“, – kalbėjo gamtininkas.
Anot jo, šioje situacijoje vienintelė išeitis yra smulkinti kiaulių fermas – auginti kiaules tik nedideliais kiekiais – pirmiausiai dėl to, kad nelaimės atveju būtų mažesni nuostoliai. Antra, mažos fermos netampa užkrečiamųjų ligų židiniais.
„Visi pasaulyje virusiniai užkrėtimai, paplitę daugiausiai Kinijoje, pirmiausiai kyla kiaulių kompleksuose, arba paukščių kompleksuose, o ne gamtoje. Tai ir paukščių gripas, kiaulių gripas yra žmogaus ūkininkavimo pasekmė, o ne iš gamtos kilę dalykai. Afrikinis kiaulių maras irgi paplito per žmones, o ne iš gamtos, jis natūraliai yra paplitęs Afrikos šalyse, o iš ten per prekybos kelius įvairius, gyvulinės kilmės produktus pateko į Europą. Jeigu vėl dėl to kaltinsime šernus ir bandysime visą kaltę jiems suversti ir iki vieno išnaikinti – bus tik problemos sprendimas dėl akių. Taip jau buvo daroma anksčiau, bet tai esmės problemos nesprendžia“, – sakė A. Gaidamavičius.
Virusas atkeliavo iš Afrikos
Afrikinio kiaulių maro kilmė žinoma gerai. Jo „gimtinė“ – Afrika, nešiotojos yra laukinės Afrikos kiaulės, kurioms šis užkratas nėra pavojingas. Šį virusą taip pat platina ir minkštosios erkutės, paplitusios Afrikoje.
Žinoma ir tai, kaip afrikinis kiaulių maras pateko į Lietuvą. Virusologo A. Stankevičiaus teigimu, visų pirma virusas iš Afrikos laivu buvo atgabentas į Gruzijos Poti uostą. „Į šį uostą užkratas galėjo patekti su pašaru arba išmestais maisto produktais. Gruzijoje naminės kiaulės laisvai gyvena. Taigi jos taip užsikrėtė ir virusą perdavė šernams. O šernai Kaukazo kalnais pateko į pietinę Rusiją ir ten kilo epidemija. Tada transporto priemonėmis, pašaru arba maistu virusas pateko į Ukrainą. O ten buvo šuolis į Šiaurės Rusiją. Prie Sankt Peterburgo kilo didelė epidemija. O nuo tos vietos iki Baltarusijos visai netoli. Iš jos maras atkeliavo ir į Lietuvą“, – tikino mokslininkas, pridūręs, kad virusas per metus į priekį pajuda per 500 km.
Pasak A. Stankevičiaus, manoma, kad šis virusas galėjo atsirasti prieš maždaug 300 metų. O į Rusiją jis pateko 2007 m. vasarą. Tiriant viruso paplitimą labai svarbu žinoti ir šernų migracijos kelius bei intensyvumą. Tačiau tam Lietuvoje, pašnekovo teigimu, iki šiol buvo skirtas labai mažas dėmesys.
Nepaisant to, žinoma, kad šernai į Lietuvą iš Baltarusijos pasienio atkeliauja žiemoti, o pavasarį mūsų šalį jie vėl palieka. „Kai Baltarusijoje nuimamas derlius, šernai juda į Lietuvą žiemoti. Prie to prisideda ir tai, kad mūsų medžiotojai šernus gausiai šeria. O kai apsėjami laukai, šie žvėrys migruoja priešinga kryptimi. Tačiau Baltarusijos šernų migracija nesibaigia Lietuvos pasieniu. Jie gali pasiekti bet kurį Lietuvos tašką. Reikia pabrėžti, kad šernai Lietuvoje juda daug intensyviau nei Vakarų Europoje, nes mūsų šalyje yra daugiau miškų“, – sakė virusologas.
