Nuoširdus medžiotojo laiškas

Šeštadienio medžioklėj nedalyvavom, bet vakarop paskambino iš mūsų M.B. ir paprašė pagalbos su šuniuku (ankščiau radom kelis šernus, kurie matyt ir rekomendavo mus).
Nulėkėm į šūvio vietą radom kraujo. Sutemus per bruzgynus ir miškus sugebėjom ~300m “atpint”. Medžiotojai pradėjo murmėt: “nieko čia nebus”, “šitiek nuėjo, eis ir toliau”… Palikom rytdienai-sekmadieniui. Sekmadienį po mokymų per likusią valandėlę šviesos atpynėm dar ~400m bet jau kraujo mažiau, tiksliau beveik nebėr. šuniui buvo sunkiau, kelis kartus teko ta pačia vieta eit ir grįžt.. bet ant šlapio grunto radom pėdsakus (išskėstos kanopos, gilūs įspaudai, netaisyklingi šuoliukai ir t.t.) akivaizdu-einam gera kryptim. bet sutemo, padėkojau šuniui ir nutarėm palaukt ryto. kryptis aiški, bent prašukuosim krūmynus.

Rytas, už lango pernelyg šviesu. Pramigau! Šovė mintis, o buvom susitarę.. Šūdas! greit šoku iš lovos žiūriu į laikrodį po to pro langą.. tikrai nekas, viskas bus bergždžia, pasnigo kelis sumautus cm. bet nieko sutarta reik važiuot, bent papusryčiaut spėsiu.

Susitinkam vietoj su medžiotoju. aptariam kas ką sumastęs. Tiksliau iš naujo apmąstau maršrutą kurį vakar prie maps.lt susidėjau (juk dėl bendro labo gali ne tik šuo o ir šeimininkas pasistengt. O ir nebesitikėjau, kad po kelių dienų Peru dar dirbs ant kraujo). Pavaikščioją valandą supratom kad laukia sniegas ne veltui, šalta. (apie šunis čia kalba neina, jiems nesvarbu kodėl čia sniegas) Prabėgo dar valanda. Kolega medžiotojas jau kuris laikas prie mašinų laukia. Man entuziazmas irgi blėsta. Na šita kalva ir suku atgal, pamaniau. Bet už kelių šimtų metrų išgirdau žemą lėta šuns lojimą, kuris paprastai reiškia kažką gero.. Rituosi per skardžių, per bruzgynus, per aprasojusius akinius įžiūriu Šunį ir elnio kūną.. Apsidžiaugiu labiau nei visa šernų banda kartu sudėjus kai šerykloj kukurūzų randa.. taip apsidžiaugiau, kad pirma suskumbu paskambint ir pasigirt draugui savo šuniuku, o ne kolegom, kad radom laimikį…

Po 2,5km ir trijų dienų radom truputį apipešiotą elnio patelę.

Gintare Narauskaite