Vasario pradžioje Seimo narys, opozicinės Liberalų frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas Seime užregistravo Medžioklės įstatymo 8, 13 ir 22 straipsnių pakeitimo bei papildymo įstatymo projektą, kuriame numatoma daugiau teisių suteikti žemės ir miškų savininkams.
Reikia pripažinti, kad, Lietuvai pasirinkus kapitalistinį vystymosi kelią, pagrįstą rinkos ekonomikos dėsniais ir privačios nuosavybės gerbimu, medžioklės ūkis vis dar tvarkomas socialistiniais metodais. Apmaudu, kad medžiotojų organizacijos jau ketvirtis amžiaus įsikibusios laikosi medžiotojams palankių sovietinių medžioklės ūkio tvarkymo principų ir nerodo iniciatyvos, ieškant medžiotojų ir privačių žemės, miškų savininkų interesų suderinimo kelių. Tada, kai nevyksta bendradarbiavimas apačioje, tvarka keičiama iš viršaus ir, ko gero, šį kartą nepalankiai medžiotojams.
Medžiotojams, žinoma, patinka esama tvarka, tačiau neišvengiamai ji turės keistis. Ir ne tik suteikiant galimybę privačių žemės ir miškų savininkų plotuose steigti naujus medžioklės plotų vienetus ar jau buvusius įkurtus mažus privačius medžioklės plotų vienetus išplėsti iki nustatyto minimalaus ploto bei išmokėti kompensacijas už anksčiau įsteigtų ir po to panaikintų mažų medžioklės plotų vienetų likvidavimą tais atvejais, kai nebus galimybių jų padidinti iki minimalaus dydžio. Reikės pagalvoti ir apie atlyginimą žemės ir miškų savininkams už suteikiamą teisę medžioti jų privačiose valdose. Mokestis už leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius, kurį medžiotojai dabar moka rajonų savivaldybėms, neatitinka savo turinio, nes mokama ne už sumedžiotus gyvūnus, o už medžioklės plotų hektarus (gana keista gyvūnų išteklius matuoti hektarais). Principas, kai medžioklės plotų hektarai sutapatinami su tuose plotuose galimai gyvenančių ir galimų sumedžioti medžiojamųjų gyvūnų skaičiumi, yra neobjektyvus ir sunkiai suprantamas. Daug paprasčiau būtų suvokti, jeigu mokestis už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą būtų imamas už sumedžiotus gyvūnus. Jeigu mokesčiai imami už medžioklės plotų hektarus, juos tikslingiau būtų vadinti medžioklės plotų nuomos mokesčiais ir mokėti juos reikėtų ne savivaldybėms, o žemių ir miškų savininkams bei valdytojams.
Minimalaus medžioklės plotų vieneto ploto sumažinimas iki 700 ha didelės įtakos medžiojamųjų gyvūnų populiacijoms neturės, tačiau visiškai nesuprantamas E. Gentvilo noras skaldyti dabar esamus didesnius nei 5 000 ha medžioklės plotų vienetus. Didesniuose medžioklės plotuose daugiau medžioja ir medžiotojų. Kauno medžiotojų sąjungoje (KMS) iš 46 medžiotojų klubų ir būrelių 23 medžioklės plotų vienetai yra didesni nei 5 000 ha. Iš kai kurių kauniškių medžioklės plotų vienetų pagal naujus reikalavimus būtų galima išskirti po 3 ar net 4 naujus. Pačiame didžiausiame KMS 19 969 ha medžioklės plotų vienete medžioja 105 medžiotojai. Tai negi garsusis liberalas, padalijęs tokį medžioklės plotų vienetą į keturis, visus 105 medžiotojus nori sugrūsti į vieną dalį iš tų keturių, o likusius tris vienetus pasiųsti į aukcioną? Neblogas verslo planas, bet absurdiškas: padalijus medžioklės plotus, reikės dalyti ir medžiotojus, o tada tokio skaldymo tikslas visiškai neaiškus. O ar įsivaizduoja p. E. Gentvilas, kiek reikėtų lėšų ir kiek darbų nuveikti skaldant medžioklės plotų vienetus? Reikėtų iš naujo nustatinėti medžioklės plotų vienetų ribas ir išmatuoti plotus, sudaryti plotų žemėlapius ir medžioklėtvarkos projektus, nustatyti medžioklės plotų bonitetų kategorijas ir mokesčius už gyvūnų išteklių naudojimą, turėtų kurtis nauji medžiotojų klubai, kuriuos reikėtų teisiškai įforminti, išduoti jiems naujus leidimus naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius. Kas ir už kokias lėšas atliks šį betikslį darbą? Gal visuomeniniais pagrindais dirbančios rajonų Medžioklės plotų vienetų sudarymo ir jų ribų keitimo komisijos? KMS veiklos teritorijoje, skaldant didesniuosius medžioklės plotų vienetus, galėtų atsirasti apie 35 nauji ar dar daugiau, nelygu privačių žemės ir miškų savininkų aktyvumas. Šiuos visus naujus vienetus tinkamai įforminti lauktų milžiniškas darbas.
Po Nepriklausomybės atkūrimo daug medžiotojų būrelių ir taip suskilo dėl įvairiausių priežasčių. Dalis jų medžioklės plotus ir narius pasidalijo taikiai ir geranoriškai, o kitų reikalai buvo sprendžiami teismuose (ko gero, dar ir dabar yra neužbaigtų bylų). Medžioklės plotų vienetų riboms nustatyti yra keliami tam tikri reikalavimai, kas apsunkina geranorišką plotų pasidalijimą, nes dėl kiekvienos medžioklės plotų pėdos einama į teismus. Ypač sunku bus nustatyti ribas tarp įsteigiamų naujų privačių medžioklės plotų vienetų, nes privačių sklypų ribos retai eina aiškiomis gamtinėmis ar dirbtinai sukurtomis linijomis (keliai, grioviai, upės ir upeliai ir t. t.). Be to, jeigu bus leista medžioklės plotų vienetus sudaryti susikooperavusiems žemės ir miškų savininkams, dabar esamų suformuotų medžioklės plotų vienetai mažės ir dėl to, o valstybinėms medžioklę tvarkančioms įstaigoms ir teismams darbo bus per akis ir be nereikalingo didesniųjų vienetų skaldymo. Be to, E. Gentvilo siūlomi Medžioklės įstatymo pakeitimai apima tik mažą viso įstatymo dalį, bet yra kas taisytina ir daugiau. Tad gal reikėtų diskutuoti su visomis medžioklės tvarka suinteresuotomis pusėmis ir peržiūrėti visą įstatymą iš esmės.
Vytautas RIBIKAUSKAS
Buvęs ilgametis Kauno rajono Medžioklės plotų vienetų sudarymo ir jų ribų keitimo komisijos narys
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
