Gyvūnams žiemos yra sunkiausias metų laikas. Sustojus augalų vegetacijai, nebelieka maisto, šaltis reikalauja daugybės energijos ir gyvūnų bandos pavasario sulaukia praretėjusiomis gretomis. Jei paukščiai rudenį išskrenda ten, kur šilčiau, ežiai užmiega, tai dauguma gyvūnų miške turi kaip nors išgyventi. Prie to prisideda ir medžiotojai, kurie papildomai šeria gyvūnus.
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas Eugenijus Tijušas papasakojo, kodėl medžiotojai žiemą šeria gyvūnus, nors po Naujųjų metų ir negali kai kurių medžioti. Pirmiausia jis paneigė mitą, kad medžiotojai taip siekia vėliau turėti riebesnių trofėjų.
„Nuo tiek pašarų, kiek mes jų išvežame į mišką, joks gyvūnas nutukti negali. Čia legenda ir ji paplitusi ne tik visuomenėje, bet ir tarp medžiotojų. Visų pirma, gyvūnas iš prigimties yra linkęs ėsti natūralų maistą. Nei prasto šieno, nei supelijusių grūdų stirnos neės. Šernai yra visaėdžiai ir kiek mieliau ima mūsų pašarą, bet čia taip pat legendos, kad jie iš tų šėryklų neišeina. Gamtoje tūkstančius metų šernai mito natūraliai ir taip lengvai nepereina prie mūsų pašarų“, — pasakojo medžiotojas.
[ad id=”19955″]Pasak medžiotojo, Lietuvoje ši tradicija yra gan nauja tiek šernams, tiek medžiotojams, o jos tikslas yra padėti ištverti ypač sunkias žiemas, kai šaltis nevykdo natūralios silpniausiųjų atrankos, be to, pasiglemžia visus gyvūnus iš eilės.
„Aktyvus šėrimas nėra toks senas. Prieš pusšimtį metų niekas dar tuo neužsiimdavo ir nesukdavo sau galvos, bet iš Vakarų Europos atėjo ši tradicija. Ten ji pradėjo formuotis prieš šimtą metų. Neatsitiktinai seniau tai buvo vadinama papildomu šėrimu — padėti žvėrims, kai klimatas pasidaro sunkus. Tai yra tik priedas prie to pašaro, kurio patys susiranda“, — kalbėjo medžiotojas.
E. Tijušas sakė, kad šernams to papildomo šėrimo nelabai tereikia, nors šie mielai ir pakapoja į palaukę atvežtų bulvių ar grūdų. Kiek kita situacija su stirnomis. Jos išrankios, bet ko neėda, tačiau jos taip lengvai žiemą maisto natūraliai nesusiranda.
„Šernų šėrimo nei skatiname, nei raginame. Jie patys gali išsiknisti maisto, bet dėl stirnų yra visai kitaip. Mūsų klimato sąlygomis daugiausiai gali nukentėti stirnos. Jei tik susiformuoja nepalankios gamtinės sąlygos — gilus sniegas, tada rekomenduojame jas papildomai maitinti. Tik nereikia vežti kokių grūdų, o natūralius pašarus“, — kalbėjo medžiotojas.
Vasarą stirnų racioną sudaro sudaro įvairi žolinė augalija, medžių ir krūmų lapai, o žiemą — sumedėjusių augalų šakutės ir ūgliai, puskrūmiai, želmenys. Žemę užklojus storu sniego sluoksniu joms tenka badauti.
„Stirnoms idealu nukirsti jų mėgstamus krūmus, šakas, kurių pačios nebegali pasiekti. Stirnų bandoms sudaromos sąlygos taupyti energiją žiemą, neužsiimant pašarų ieškojimu. Medis ar krūmas — karklas, drebulė, blindės. Reikia tiesiog jas padėti ant sniego“, — pasakojo E. Tijušas.
Žiemą geriausiai pradeda veikti natūrali atranka, bet kartais šaltis taip užspaudžia, kad prasideda masiniai stirnų kritimai. Taip Lietuvoje buvo prieš beveik 20 metų.
„Jei papildomai nešertumėme stirnų, tai jų išgyventų mažiau tą sunkų periodą. Šernai ir taip išgyvena gerai, bet stirnas gali ištikti ir kataklizmai. Paskutinis, žinomiausias atvejis Lietuvoje buvo 1995-1996 žiema. Buvo labai ilga žiema ir sniego danga buvo gili, tai stirnų populiacija sumažėjo labai radikaliai. Prieš keletą metų tai taip pat atsitiko Estijoje“, — kalbėjo medžiotojas.
Šaltinis: www.delfi.lt
