Briuselyje užvirė aršios diskusijos, kokia turėtų būti Europos vilkų populiacija. Taip pat ieškoma atsakymų, ką daryti, kad vilkų žala būtų kuo mažesnė. 2015 metų rugsėjo 15 dienos rytą Europos Parlamento (EP) centrinio įėjimo prieigose vyravo žalia spalva. Medžiotojai sudarė daugumą susirinkusių į tarpdalykinės grupės „Biologinė įvairovė, medžioklė ir kraštovaizdis“ (angl. Intergroup Biodiversity, Hunting, Countryside) konferenciją, skirtą vilkų grįžimo į Europos landšaftus iššūkiams ir sprendimams. Kaip įžangos žodyje pasakė grupės prezidentas, Europos Parlamento narys Karl-Heinz Florenz, ES teritorijoje gyvenant mažiausiai 10000 vilkų ir vis dar augant jų skaičiui, sakyti „sveiki, vilkai“ jau nebėra adekvati reakcija. Vilkų grįžimas į tas vietas, kuriose jų nebuvo ilgai, sukėlė daug diskusijų. Galima sakyti, kad vilkai jau tapo simboliu klausimo, kaip žmonės turėtų elgtis su gamta ir kaip mūsų ekonominis bei sociologinis vystymasis turėtų būti suderintas su gamtos ir rūšių apsaugos reikalavimais.
„Aš nenoriu šaukti „Vilkas!“, bet faktas tas, kad jie sugrįžo“ pradėjo pasisakymą EP narys Bendt Bendtsen: „Europos kontekste 2014 metais 12 vilkų Danijoje yra nepastebimi, tačiau ir šis skaičius sukėlė nerimą bei triukšmą. Šalis pasikeitė, todėl vilkai visai netinka jos tankiai žmonių apgyventose buveinėse. Kaip Europos Parlamento narys esu tikras, kad vilkų skaičius turėtų būti stebimas ir duoti pagrindą politiniams sprendimams ir kad Buveinių Direktyvos reikalavimai turi būti peržiūrėti, suteikdami daugiau galimybių vilkų populiacijos reguliavimui.“
Panašu, kad raginimai saugoti nykstančią rūšį ir užtikrinti populiacijos gyvybingumą skirti ne šiai auditorijai ir ne vilkams. Gausėjančios vilkų, ūdrų, kormoranų ir bebrų populiacijos verčia ieškoti tokių būdų konfliktinių situacijų sureguliavimui, kurie tenkintų daugumą. Taip taip būtent daugumą – suinteresuotų pusių, ypatingai atsižvelgiant į vietos gyventojų pageidavimus. Dėl saugomų rūšių daromos žalos šalys-narės kreipiasi į Europos Komisiją, prašydamos peržiūrėtų jų statusą Buveinių Direktyvos (BD) atžvilgiu. Primenama, kad tą įgalinantis 19 BD straipsnis leidžia keisti saugomos rūšies statusą siekiant mokslinio arba techninio progreso, tačiau niekada nebuvo pritaikytas. Dauguma pasisakiusių vėliau tam pritarė.
Baimę keliose Europos šalyse sukėlė migruojantys pavieniai vilkai, jauni patinai, kurie prarado žmogaus baimę. Žemutinės Saksonijos medžiotojų asociacijos prezidentas H. Dammann-Tamke pasisakymą pabaigė mobiliu telefonu iš važiuojančios mašinos nufilmuotais kadrais, kaip autostrados pakraščiu dienos metu linksmai bėga ir į fermas žvalgosi jaunas vilkas.
Susirūpinimą kelia vilkų populiacijos augimo greitis tose šalyse, į kurias jie grįžo po ilgo laiko. Rytų Vokietijoje pirmieji vilkai pasirodė 2000 metais, po maždaug 100 metų pertraukos. 2005 buvo aptinkamos dvi vilkų grupės, o 2014 – jau 42 grupės. Plinta pavieniai patinai, kurie užima teritoriją, vėliau susiranda porą ir pradeda naują vilkų grupę. Vienas toks vilkas nuo Brėmeno pasiekė Olandiją, buvo stebimas šalia vaikų darželių, vėliau pateko po mašina autostradoje. Šie faktai apskriejo žiniasklaidą, sukėlė visuomenės nerimą ir pablogino vilkų priimtinumą daugelyje Vakarų Europos šalių.
Vilkų populiacijos valdymo planą Vokietijoje pradėjo rengti medžiotojai – jie ir prisiėmė visą atsakomybę, tiek politinę, tiek ekonominę dėl vilkų daromos įtakos ekosistemoms, ūkiui ir dėl neigiamo visuomenės požiūrio. Vokietijoje jau registruoti 77 artimi vilkų ir žmonių kontaktai, taip pat 5-25 metrų atstumu nuo mašinų pasirodę vilkai. Saksonija – tankiai apgyventas kraštas su 8 milijonų žmonių populiacija, todėl kontaktai tokie dažni. Norint Vokietijoje išlaikyti gyvybingą vilkų populiaciją, svarbiausias uždavinys dabar yra rasti būdus, kaip padidinti jų priimtinumą visuomenėje. Medžioklė laikoma vienu iš tokių būdų, parodant visuomenei, kad populiacija kontroliuojama.
Vokiečiai teigia, kad vilkai į šalį atkeliavo iš Lenkijos, tačiau genetinių tyrimų duomenys rodo jų ryšius ir su Baltijos populiacija.
Didžiausios Vokietijoje gamtosauginės organizacijos NABU atstovas Eick von Ruschkowski pateikė keletą priežasčių, kodėl vilkai Europoje turėtų būti saugomi: (I) jų ekologija ir išskirtinis vaidmuo mitybos grandinėje, (II) vilkai yra vadinama skėtinė rūšis (angl. flagship species), taigi, svarbūs mokslui, ir (III) tarptautinė atsakomybė. Jis motyvavo tokiu teiginiu: kaip paaiškinti afrikiečiams, kad jie privalo saugoti dramblius, jei europiečiai nesaugo stambiųjų plėšrūnų.
Apie konfliktus su žmonėmis von Ruschkowski, skirtingai nuo ankstesnių ir kalbėjusių po jo, pasisakė labai rezervuotai. Jis pabrėžė, kad po 1959 metų žmonių aukų dėl vilkų kaltės Europoje nebuvo. Jo nuomone, konfliktines situacijas labiausiai eskaluoja spauda ir kitos masinės informacijos priemonės. Klausimas, ar konfliktai yra tokio masto ir populiacijos priimtinumas visuomenei toks kritiškas, kad reiktų imtis reguliavimo priemonių. Šio teiginio palaikymui pateikti skaičiai, kad 80 proc. apklaustų vokiečių respondentų yra už vilkų grįžimą į šalies miškus, o 17 proc. – prieš, vilkų buvimą miškuose 56 proc. vertina teigiamai, o 12 proc. – neigiamai, ir tik 11 proc. vokiečių mano, kad vilkai pavojingi žmogui.
Von Ruschkowski įvardijo didesnę problemą – vilkai pjauna gyvulius. Tai – konfliktiškiausia vilkų populiacijos valdymo vieta. NABU nuomone, spręsti problemą reikia kompensuojant savininkams nuostolius.
Tačiau netgi šis NVO atstovas sutiko, jog Buveinių Direktyva turėtų įvertinti regioninius šalių skirtumus.
COPA-COGECA (Naminių gyvulių augintojų asociacijos atstovo) Emmanuel Coste pasisakymą salė sutiko labai palankiai, nors būtent ši organizacija neseniai pasitraukė iš Intergrupės darbo, motyvuodama tuo, kad kalbama daug, o priemonių nesiimama. Jis sakė, kad iš 28 ES šalių fermeriai bent aštuoniose turi savo profsąjungas, todėl galės imtis ryžtingų veiksmų, nes toleruoti vilkų žalos toliau negalima. Tose vietose, kur yra vilkų, jų elgesys pasikeitė. Vilkai dažniau minta naminių, o ne laukinių gyvūnų mėsa, nes taip jiems lengviau. Toks pat dėsningumas stebimas ir JAV, kur vilkų populiacijos atsikūrė nelabai seniai. Europos šalyse beveik neliko galvijus prižiūrinčių piemenų, todėl gyvuliai lieka menkai saugomi. Esminiai momentai, akcentuoti šiame pasisakyme, buvo: (1) vilkų Europoje nebemažėja, (2) įvairiose šalyse didėja vilkų grupių skaičius, (3) vilkai sugeba įveikti visas taikomas naminių gyvūnų apsaugos priemones, jie puola dienos metu, todėl avys nebegali ganytis, (4) vilkų papjautų gyvulių skaičius didėja, (5) nedideliame ūkyje prižiūrėti nedideles bandas naktimis yra labai sunku ir neefektyvu ekonomiškai, (6) galvijų augintojai nėra žiaurūs vilkų atžvilgiu, tačiau reikia įvertinti, kad žalos atlyginimas nepadengia visų nuostolių, pvz., laiko sąnaudų auginant galvijus.
Šios organizacijos atstovo siūlymai atrodo radikaliausiai: 1. leisti nuomonę dėl vilkų populiacijos valdymo Europoje pareikšti visiems žmonėms, 2. nuomonės turi būti vertinamos demokratiškai, tačiau reprezentatyviai, 3. Buveinių Direktyvos reikalavimai buvo suformuluoti prieš 40 metų, kai vilkų Europoje buvo daug mažiau. Bent jau dėl vilkų reiktų iš naujo aptarti BD reikalavimus, 4. vietiniai (kaimo) gyventojai turi turėti ne tik teisę dalyvauti priimant sprendimus dėl vilkų populiacijos valdymo, bet ir galimybę apginti savo reikalavimus. Slovakijos Žemės ūkio ir kaimo vystymo ministerijos atstovas Jozef Doczy trumpai papasakojo vilkų populiacijos valdymo ir apsaugos istoriją šalyje. Iki 1975 metų rūšis nebuvo saugoma, po to įsigaliojo medžioklės terminų reguliavimas. Nuo 1997 metų Slovakija prisijungė prie Berno konvencijos, o nuo 1999 metų nustatė medžioklės sezono ilgį (du mėnesiai ir 15 dienų), neribojant kvotos. 2013 metais ES Komisija Slovakijai davė pastabą dėl trijų vilko populiacijos valdymo aspektų – pirmiausia, dėl tarptautinio bendradarbiavimo stokos pasienio teritorijose, dėl vilkų medžioklės EB svarbos teritorijose, išskirtose vilkų apsaugai, ir dėl kasmetinės sumedžiojimo kvotos nebuvimo.
Slovakija, atsakydama į Komisijos priekaištus, 2013 metais jau turėjo 79 teritorijas skirtas vilkų apsaugai, uždraudė medžioti vilkus pasienio teritorijose, uždraudė varymines vilkų medžiokles ir nustatė tvarką, kad kiekvieną sumedžiotą vilką turi apžiūrėti valstybės inspektorius. Tobulinami monitoringo metodai, šalis baigia parengti vilkų populiacijos valdymo planą.
Per 1995-2015 metus vilkų paplitimas Slovakijoje padidėjo maždaug 10 proc., vilkai gyvena dviejuose regionuose – kalnuotose Alpių srityse ir lygumose, žemdirbystės zonoje Panonijoje. Populiacijos dydis – apie 300 individų pavasarį ir apie 600 individų po veisimosi. Nuo 1958 iki 2013 metų Slovakijoje buvo sumedžioti 3936 vilkai. Iš karto po naujų apribojimų medžioklei įvedimo sumedžiotų vilkų skaičius sumažėja žymiai, po kelių metų vėl atsistato. Kasmetinei kvotai nustatyti sudaroma ekspertų grupė.
Slovakų atstovas paprieštaravo nuomonei, kad vilkas miške atlieka sanitaro vaidmenį. Jo nuomone, jau kuris laikas vilkai medžiodami nebūtinai pasirenka silpniausius individus, bent jau Slovakijoje jie neretai pjauna geriausios kokybės elnius. Tai tikrai nauji pastebėjimai.
J. Doczy manymu, vilkų medžioklė visiškai atitinka Buveinių Direktyvos reikalavimus, nes vietos žmonėms leidžia jausti, kad ir jie turi galių (angl. Empowerment).
Suomijos Žemės ir miškų ūkio ministerijos ministro patarėjas Sami Niemi teigė, kad iššūkiai vienodi visose šalyse, o sprendimai yra skirtingi. Suomijoje be vilkų yra dar trys plėšrūnų rūšys (lūšis, rudasis lokys ir ernis) ir visos jos per paskutinius 15 metų plinta. Didžiausia žala daroma Laplandijoje, kur mažai žmonių, tačiau laikoma daugybė puslaukinių šiaurės elnių. Tose vietose žala yra visiškai nepriimtina. Šiuo metu plėšrūnai padaro žalos už 8 milijonus eurų per metus. Vietiniai gyventojai pasijunta nebeturį jokios įtakos, jie negali valdyti savo namų ūkio ir planuoti dienos darbų.
Kitos S. Niemi paminėtos plėšrūnų populiacijų valdymo problemos Suomijoje: (1) nelegali medžioklė, nes tik ja galima paaiškinti vilkų skaičiaus sumažėjimą nuo 2010 ir minimumą 2013 metais (120 individų), (2) vilkų šalininkų ir priešininkų nesugebėjimas rasti bendros kalbos ir kompromisų, (3) labai stipri, tačiau neretai klaidinga visuomenės informavimo priemonių įtaka – žurnalistai skelbia bet ką. Suomijoje bandoma spręsti problemas formuojant tokią nacionalinę politiką vilkų klausimu, kuri tolygiai įvertintų tiek ekologinę, tiek ir ekonominę bei socialinę plėšrūnų apsaugos puses. Negali būti apeinama vietos gyventojų nuomonė, nes tai jiems tenka nukentėti nuo vilkų ir keisti savo gyvenimo būdą. Beje, Suomijoje gyventojų nuomonę šiuo klausimu tiria nacionalinė tarnyba.
Turbūt svarbiausi yra paskutinieji trys sprendiniai: (1) – minimalus gyvybingos populiacijos dydis Suomijoje (!) yra 25 vilkų grupės, (2) – populiacijos valdymo vienetas yra ne administracinis, o vilkų grupė ir jos užimama teritorija ir (3) – vienas populiacijos valdymo tikslų yra įtvirtinti vilko, kaip medžiojamojo gyvūno, vertę.
Konferencijoje taip pat aptartos Vokietijos medžiotojų asociacijos ir Švedijos medžioklės ir laukinės gyvūnijos valdymo asociacijos pareiškimai (angl. positions). Kaip ir reikėjo tikėtis, tai buvo aštriausi, radikaliausi ir nekompromisiškiausi pareiškimai, reikalaujantys keisti ES politiką stambiųjų plėšrūnų atžvilgiu. Pirmiausia, pabrėžiama, kad labiausiai konfliktinės rūšys Europos Sąjungoje yra vilkai, kormoranai, ūdros ir bebrai (kurie vienose šalyse yra išnykę, o kitose – kenkėjai, darantys didelę žalą ūkiui). Visų šių rūšių apsaugos pagrindas yra Buveinių Direktyva, tačiau jos taikymas turėtų priklausyti nuo regiono. Diskusijos dėl BD keitimo vyksta jau seniai, todėl sprendimas turėtų būti priimtas greičiau.
Pasisakymuose dar buvo pateikti keli faktai ir siūlymai, pavyzdžiui, vilkų populiacija turėtų būti valdoma taip, kad taptų priimtina ir vietos gyventojams. Priimant sprendimus, privalu įvertinti miesto ir kaimo gyventojų požiūrio skirtumus (miestiečiai visada yra perdėtai pozityvūs plėšrūnų atžvilgiu). Kompensacijos už vilkų padarytą žalą turėtų būti mokamos iš ES fondų kol nepasikeis politinės nuostatos (Rumunijos parlamento atstovo siūlymas).
Suomijos medžiotojų draugijos atstovas buvo pats kategoriškiausias – vienintelis vilkų problemos sprendimas yra jų medžioklė, nes vilkų skaičius taip padidėjo tik dėl to, kad jie nemedžiojami. Suomijos medžiotojai mano, kad vilkams niekas negresia platesniu nei vienos šalies mastu – Rusijoje iš 50 tūkstančių kasmet sumedžiojama 15000, o populiacija vis tiek išlieka stabili. Latvijos atstovė pabaigė konferenciją retoriniu klausimu – ką ės vilkai, kai dėl afrikinio kiaulių maro 90 proc.šernų bus išmedžiota?
Lietuvos kontekste reikėtų plačiau padiskutuoti apie kelis šio aukšto lygio susitikimo aspektus. Pirmiausia – apie demokratiją bet kurios rūšies populiacijos valdyme. Kai sprendimai priimami akivaizdžiu mažumos spaudimu, ignoruojant didesnės dalies nuomonę ar siekius, tai nėra normalu. Lietuvos medžiotojų ir, turbūt nesuklysiu, didelės kaimo gyventojų dalies nuomone, vilkų problema Lietuvoje nesprendžiama, arba sprendžiama netinkamai. Vilkų apsauga turėtų virsti populiacijos reguliavimu. Kodėl buvo patvirtintas toks planas? Galbūt daugumos nuomonė nebuvo išklausyta?
Kalbant apie vilkų apsaugą, būtų pats metas prisiminti, kad Europa šią rūšį jau išsaugojo ir dabar diskutuoja ne apie apsaugą, o apie problemas ir jų sprendimą. Vilkų skaičius gali didėti labai greitai – Švedijoje jis auga 15 proc. per metus, Vokietijoje – iki 30 proc. Tiesa, toks eksponentinis augimas negali būti begalinis dėl maisto ir erdvės stokos, tačiau žmonėms nepriimtina situacija susidaro dar toli iki šių ribų pasiekimo.
Trečia – raginimas saugoti stambius plėšrūnus, tarp jų ir vilkus, neretai būna tipiškas NIMBY („tik ne mano kieme“, angl. „not in my backyard“) sindromo pasireiškimas. Kaip taisyklė, nurodymus duoda kitiems tie, kurie savo laiku jų nesilaikė. Dramblius Afrikoje išsaugoti siekia aktyvistai iš tų šalių, kuriose maisto išmetama daugiau, nei reiktų išmaitinti visus žmones iš tų šalių, kuriose drambliai gyvena. Už vilkus dažniau pasisako miesto gyventojai, kurie jų nėra matę ir niekada nesusidurs iš arčiau.
Ketvirta – Buveinių Direktyva nėra šventa karvė. Devynioliktasis BD straipsnis leidžia pakeisti (pritaikyti) saugomos rūšies statusą pritaikant techniniam ir moksliniam progresui, tačiau šis straipsnis niekada nebuvo panaudotas.
Penkta – mokslo vaidmuo populiacijų valdyme. Mokslo reikšmę pabrėžė daugelis susitikimo dalyvių. Siūloma mokslo atstovams patikėti ne tik populiacijų valdymo priemonių planavimą, bet ir faktų surinkimą bei analizę, apskaitas, monitoringą ir tarptautinio bendradarbiavimo organizavimą. Mokslo vaidmuo svarbus jau vien dėl to, kad ne visada populiarioje spaudoje, pasisakymuose ir kt. pateikiami faktai atitinka tikrovę. Pavyzdžiui, von Ruschkowski teiginys apie tai, kad po 1959 m. dėl vilkų žuvusių žmonių Europoje nebuvo, yra neteisingas. Dėl pasiutusių vilkų žmonių aukų buvo netgi Latvijoje, o po 1950 metų 4 žmonės dėl vilkų užpuolimo žuvo Ispanijoje (Linnell ir kt., 2002).
Paskutinis klausimas – o kokia kalba turi kalbėti dauguma, kad būtų išgirsta savo šalyje? Medžiotojai ilgą laiką teigė, kad žiemos metu vykdoma apskaita pagal pėdsakus vilkų populiacijos dydžio neįvertina. Pernai, prieš pat Naujuosius Metus Gamtos tyrimų centre kartu su Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija pradėjome neprofesionalaus mokslo projektą, skirtą vilkų, lūšių ir kitų plėšrūnų registravimui. Net nesitikėjome tiek informacijos apie vilkų ir lūšių stebėjimus ne žiemos metu, todėl apie Šilalės rajono vilkų skaičių pasisakyti galime pakankamai argumentuotai. Jų skaičius rajone yra didesnis, negu 2015 m. apskaitoje nustatyta dviejose gretimose – Tauragės ir Klaipėdos – apskrityse. Tiesa, duomenų apie kitus rajonus yra mažiau, tačiau projektą numatome tęsti bent kelis metus.
Labai įdomu bus sekti Intergrupės naujienas, kurių ilgai laukti nereiks. Laplandijoje po poros mėnesių vyks panašus susitikimas, kuriame žadama arši ir konstruktyvi diskusija, spaudžiant Briuselį imtis vilkų problemos sprendimo iš esmės.
Šaltinis: www.grynas.lt
Įvertinkite straipsnį
